Labas!

Na štai, išsvajota karjeros akimirka! Pakvietė į darbo pokalbį! Valio! Siunčia į konferenciją užsienyje! Valio valio! Paaukštino pareigose ir tapau vadovėliu! Valio valio valio! Tačiau euforija išgaruoja vos tik atsidarau drabužių spintą... Lentynos lūžta, bet aš tikrai tikrai (prisiekiu, tikrai) neturiu kuo apsirengti...

Ir turiu mažą įtarimą, kad aš tokia ne viena... Mano kolegės Vivi ir Iri man pritaria. Aišku, nekalbu apie vaikinus. Jie turi vieną juodą kostiumą, vieną nuobodų ir visur tinkantį kaklaraištį, vienspalvius marškinius, 2 vnt. juodų kojnių (kairę ir dešinę kojnę), juodą diržą (net jei nemoka muštis), juodus batus ir štai prašom – apsirengę visiems gyvenimo atvejams nuo vakarėlio Rodo saloje iki konferencijos Niujorke, ryte ar vakare, žiemą ar vasarą. Pavydžiu.

Merginoms gyventi kur kas prabangiau – vien pėdkelnės, atsarginės pėdkelnės ir atsarginių atsarginės pėdkelnės, graužiantys aukštakulniai ir pleistrai... O kur dar manikiūras? O solidūs papuošalai? O dar deranti maža odinė rankinė, kurioje telpa makiažo gelbėjimo rinkinys, pusė kirpyklos, skėtis, atsarginės pėdkelnes ir pleistrai!? O dar net nepaminėjom esmės! Kostiumėliai su kelnėm, kostiumėliai su sijonais, marškinėliai, suknelės, švarkeliai... Šitie žiemai, anie vasarai, o jei karšta, o jei šalta, o jei dar ir lyja... Čia dalykiniams pietums, čia vakarienei, čia furšetui, o čia... išmetimui, nes jau prieš penkmetį išėjo iš mados... 

Taigi šitas blogas, kuris, tikimės, bus geras blogas, gimė iš totalaus asmeninio nepatyrimo – kaip statistinis pilietis turėtų elgtis statistinio verslo pasaulyje? Kadangi jokių mados mokslų mes nebaigėm, su dizaineriais pasimatymų neturim, o namie mus mokė kaip teisingai nuravėti 5 ha bulvių, tai ta proga išsirašėm sau interneto paieškos specialisčių diplomus ir bandysim apsišviesti savarankiškai bei... tais šviesos spinduliais pasidalinti su visais ir visomis. Vėl, švieski man vėl...!

Nuoširdžiai jūsų,
Evi & Vivi & Iri